Nors nemažai nerimaujančių vaikų reikia pagalbos iš specialistų, daliai vaikų įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Svarbu, kad tėvai būtų palaikantys, supratingi ir nusiteikę kantriai – išmokti būti su nerimu ir jį valdyti užima laiko ir reikalauja pastangų. Na, o padėti vaikui tėvai gali daugeliu būdų:
Kalbėkitės su vaiku. Kokia bebūtų vaiko baimė, labai svarbu bandyti ją suprasti. Nesišaipykite, nebarkite ir negėdinkite, net jei vaiko baimė sunkiai suprantama. Taip pat ir nebauginkite vaiko su savo fantazijomis, kas galėtų būti. Verčiau paklauskite: „Ko tu baiminiesi?“, „Kaip manai, kas galėtų nutikti, jei…?“, „Ką ta pabaisa gali padaryti?“ ir pan. Neklauskite „Kas yra blogai?“, geriau sakykite: „Papasakok man apie savo mokytoją“, „Norėčiau išgirsti daugiau apie tai, kas nutiko būrelyje“. Vaikui supratimą galite parodyti ir atspindėdami: „Matau, kad nerimauji“ ar „Pastebėjau, kad tau tai kelia įtampą.“ Pokalbis su vaiku bei jūsų ramus elgesys padės vaikui pasijausti suprastam, išgirstam, o baimė ir nerimas mažės.
Stenkitės nepetraukinėti ir nemokyti. Tokiu atveju vaikas taip gali pasijausti neišgirstas ir tiesiog kitą sykį kažko paklaustas paprasčiausiai pasakys „Man viskas gerai“. Verčiau parodykite, kad tikite vaiko gebėjimu įveikti sunkumus. Galite paklausti, kaip atrodo pačiam vaikui, koks yra galimas sprendimas. Tik jei vaikas nori, galite pasakyti, kokius sprendimus baimei įveikti matote jūs, taip pat papasakoti, kaip jūs kažkada įveikėte kokią nors baimę.
Leiskite laiką su vaiku tik dviese. Atraskite tai, ką jums ir vaikui malonu kartu veikti. Turėkite kartu tokio laiko, kai netrukdo pašaliniai reikalai. Kokybiškas laikas kartu stiprins jūsų ryšį ir suteiks galimybių pasikalbėti apie tai, kas rūpi vaikui.
Įveikite baimes žaisdami kartu. Žaidimai gali būti puiki priemonė vaikui tiek geriau susipažinti ir išbūti su tuo, ko baiminamasi, tiek gera erdvė išmokti baimės įveikos būdų. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo mokytojų, žaiskite mokyklą, jei gydytojų – ligoninę. Kartu su vaiku skaitykite ar kartu prieš miegą kurkite pasakas, kur vaikas galėtų įsijausti į narsaus herojaus vaidmenis. Pavyzdžiui, galite kartu kurti pasaką apie mergaitę, kuri labai bijojo kitų vaikų, bet vėliau nusprendė juos užkalbinti ir su jais susidraugavo.
Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savo galimybėmis spręsti sunkumus. Leiskite vaikui išbandyti paties sugalvotus sunkumų sprendimo būdus (jei jie realistiški). Priminkite vaikui apie jo anksčiau įveiktas baimes ar išspręstus sunkumus – tai įkvėps vaikui daugiau drąsos. Tačiau tuo pačiu supraskite ir vaikui atspindėkite, kad kažko baimintis yra normalu. Gi drąsus ne tas, kuris nieko nebijo, o tas, kuris bijo, bet sukaupęs drąsą renkasi daryti tai, kas svarbu.
Skatinkite drąsų elgesį. Tėvai gali švelniai, be pernelyg didelio spaudimo, paskatinti vaiką susidurti su baimę keliančiomis situacijomis. Aišku, kartais nėra taip paprasta vaiką įtikinti susidurti su baimę keliančia situacija: daugelis vaikų yra linkę tokių situacijų vengti. Tam tėvai gali padėti vaikui užduotį suskaidyti į mažesnius žingsnelius, kuriais eidamas vaikas gali jausti, kad kiekvieną iš jų gali įveikti. Pagal tyrimus, būtent laipsniškas susidūrimas su nerimą keliančiomis situacijomis labiausiai padeda nerimą įveikti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo vienas eiti į kiemą, jis gali iš pradžių labai trumpam nueiti ir pabūti prie laiptinės durų. Paskui nueiti iki artimiausios žaidimų aikštelės ir grįžti. Vėliau nueiti ir ten šiek tiek pabūti. Galiausiai, nueiti ir užkalbinti kitą vaiką. Pasidžiaukite su vaiku dėl kiekvieno įveikto etapo ir paklauskite vaiko, kaip jis pats jaučiasi, kai padarė tai, ko baiminosi.
Stenkitės laikytis nuoseklios dienotvarkės. Aišku, ne viską gyvenime pavyksta sudėlioti pagal grafiką, ir tai normalu. Tačiau nerimastingiems vaikams sunku būti chaose, o pastovi rutina mažina nerimą, suteikia saugumo jausmą, leidžia prognozuoti įvykius ir suteikia aplinkos kontrolės jausmą. Tad bent jau bazinės dienotvarkės (daugiau mažiau pastovus miego bei valgio laikas, laikas mokslams ir laikas pramogoms, maži malonūs ritualai prieš miegą ir pan.) ir vaiko perspėjimas apie laukiančius pokyčius ar neįprastus įvykius kiek iš anksčiau gali būti labai naudingas.
Neperstimuliuokite vaiko. Pirkite amžių atitinkančius žaislus, privenkite agresyvių filmų ir kompiuterinių žaidimų, ribokite laiką prie ekranų – ypač artėjant miegui. Apskritai, artėjant miegui verčiau rinktis ramesnes veiklas.
Skatinkite fizinį aktyvumą. Tyrimai atskleidžia, kad tiek pastovus fizinis aktyvumas, tiek ir sveika mityba siejasi su mažesniu nerimastingumu. Ieškokite kartu su vaiku, kokia fizinė veikla jam patiktų – gal dviračiai, pasivaikščiojimas ar baseinas, o gal komandinis sportas. Vaikui nuo mažumės bus lengviau įsitraukti į sportą, jei matys pavyzdį, t.y., fiziškai aktyvius tėvus.
Mokykitės su vaiku atsipalaidavimo būdų. Net labai maži vaikai gali išmokti atsipalaiduoti prisimindami kažką malonaus ir net darželinukai gali mokytis tiek realaksacijos būdų, tiek meditacijos. Be specifinių atsipalaidavimo technikų, nusiraminti ir atsipalaiduoti gali padėti ir visai paprasti dalykai: rami muzika, gilus kvėpavimas, piešimas ar spalvinimas, švelnus glostymas ar masažas.
Džiaukitės, kai vaikas tampa savarankiškesnis. Neretai tėvai jaučia nerimą, kai jų vaikas tampa vis savarankiškesnis, pareiškia norą pats priimti sprendimus, nori rizikuoti. Kartais tėvai kiek persistengia darydami dalykus už vaiką ar spausdami elgtis taip, kaip elgtųsi jie. Tačiau norint savarankiško, savimi pasitikinčio vaiko labai svarbu vaikui leisti pačiam tyrinėti pasaulį ir pačiam priimti sprendimus (net jei kartais vaikas ir klysta), gerbti vaiko ribas, skatinti vaiko autonomiją (aišku, atsižvelgiant į vaiko amžių ir galimybes).
Spręskite savo nerimo sunkumus. Tyrimai atskleidžia, kad perdėtas tėvų nerimastingumas bei nerimo sutrikimai gali prisidėti prie vaikų nerimo sutrikimų. Tad jaučiant, kad nerimas valdo jūsų gyvenimą, svarbu patiems mokytis nerimo valdymo būdų. Be to, svarbu įsisąmoninti, kad vaikai sąmoningai ar nesąmoningai labai daug mokosi iš aplinkos, įskaitant ir tėvus. Stebėdami tėvus ir jų reakcijas vaikai nustato, ar situacija saugi ar pavojinga. Jeigu tėvai vienoje ar kitoje situacijoje jaučia nerimą ar baimę, tikėtina, kad vaikas reaguos taip pat. Jeigu tėvai yra per daug nerimastingi ir per daug globojantys, jų rodomas nerimas gali vaikui signalizuoti, kad pasaulis yra labai pavojingas. Kartu vaikas gauna „žinutę“, kad jis yra bejėgis pats įveikti sunkumus. Todėl svarbu parodyti vaikui tinkamą saugų elgesį pavojų keliančiose situacijose bei drąsų ir pasitikintį elgesį to reikalaujančioje situacijoje.
Svarbiausia, kad jūsų vaikas žinotų, jog esate šalia pasirengę padėti. Kartais vaikas norės kalbėtis apie savo jausmus, o kartais visiškai nesileis į kalbas – jei reikės, išbūkite su vaiku ir tyloje. Artimas ryšys su bent vienu suaugusiuoju, vaiko pasitikėjimas savimi ir tikėjimas, kad yra mylimas ir vertas meilės, bei įsitikinimas, kad gali susidoroti su sunkumais, padeda susitvarkyti su nerimą ir stresą keliančiomis situacijomis.
Psichologė Agnė
1-4 klasės.
246 kabinetas.
Tekstas iš Kristinos Paradnikės elektroninio leidinio
„Nerimo valdymo būdai 7-10m. amžiaus vaikams“.