Vilhelmas Storosta, geriau žinomas slapyvardžiu Vydūnas, gimė 1868 m., Jonaičiuose, Šilutės apskrityje. 1888 m. Vydūnas baigė Ragainės mokytojų seminariją. Taip pat Greifsvaldo, Halės, Leipcigo ir Berlyno universitetuose studijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus bei sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas. Tai rodo, kad Vydūnas buvo ypač išsilavinusi asmenybė.
1888-1892 m. Vydūnas mokytojavo Kintų pradžios mokykloje, kur mokė kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros. Mokytojavimo Kintuose metais, Vydūnas kėlė savo kvalifikaciją ir nuo 1892 m. persikėlė į Tilžės gimnaziją dėstyti anglų bei prancūzų kalbos. 1918 m. Vydūnas mokė lietuvių kalbos Rytų seminare prie Berlyno universiteto. Būdamas ypač aktyvus visuomenės narys, 1895 m. jis įkūrė Tilžės giedotojų draugiją. Sėkmingai šiai draugijai jis vadovavo apie 40 metų. Deja, 1935 m. Hitlerio šalininkai šią draugiją panaikino.
Vydūno veikla neapsiribojo vien mokytojavimu. Jis rengė dainų šventes, vaidinimus, taip populiarindamas lietuvių liaudies kultūrą ir jos dainas. Nuo 1907 m. Vydūnas aktyviai užsiėmė moksline veikla. Remdamasis savo žiniomis ir patirtimi jis sėkmingai leido tokius žurnalus, kaip „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“ ir „Darbymetis“. 1923 m. Vydūnas įsidarbino Telšių mokytojų seminarijoje.
Už savo nuopelnus, nuo 1925 metų jis tapo PEN klubo, o nuo 1928 m. Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaru. Taip pat nuo 1933 m. jis buvo Lietuvos rašytojų draugijos garbės narys. 1938 m. Vydūnui buvo sunkūs. Artėjant septyniadešimtmečiui, Vydūnas buvo persekiojamas nacistų, kol galiausiai buvo įkalintas Tilžės kalėjime. Kilus nepasitenkinimo bangai, Vydūnas greitai buvo išlaisvintas.
Vydūnas buvo ypatingas asmuo Lietuvos istorijoje, nes 1940 m. jis buvo pristatytas Nobelio premijai gauti, tačiau nepalankios to meto sąlygos neleido tapti laureatu. 1944 m. buvo išvežtas į Vokietijos gilumą, o nuo 1946 m. jis gyveno Detmoldo mieste, kur vėlgi įsijungė į kultūrinę veiklą. Per visą savo gyvenimą Vydūnas parašė netgi 12 filosofinių veikalų, 30 filosofinio turinio dramų bei istoriografinių darbų.
Vydūnas mirė 1953 m. Detmolde, Vokietijoje, būdamas 84 metų. 1991 m. vykdant paskutinę Vydūno valią, jo palaikai buvo perkelti į Bitėnų kapines, kurios yra prie rašytojo mėgstamiausio Rambyno kalno.
Vydūno mintys:
Dievas visuomet skandina tą, kuris plaukti galėdamas, neplaukia.
Gyvenimo nuoboduliu serga tik nuobodūs žmonės.
Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas.
Tik blaivi tauta gali išlikti.
Tas, kurs myli, nieko nenori, nieko negeidžia. Jis visko turi. Mylėti yra pilniausiu būdu žinoti. Ir viso gyvenimo vienybę pasiekti.
Ką žmogus daro ir taria, tai visuomet apsireiškia, kas jo viduje yra. Nešvarius žodžius tegali tas vartoti, kuris viduje nešvarus.
Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas.
Žmogus – tai siela, turinti kūną.
Ką darai iš širdies sukelia gerą nuotaiką ir gerai pavyksta. Kas daro kitaip, tas svyruoja kelyje ir vargiai pasiekia tikslą.
Mokytojo uždavinys kiekvienos tautos vaiką padaryti gyvybės veiksniu, kūrybos tarnu.